Jeigu dar negirdėjote atsakymo į šį klausimą, jūs esate arba kurčias, arba visiškai nesidomite, kas vyksta pasaulyje. Krizę sukėlė kiekviename žmoguje tūnantis godumas ir gal dar truputį centriniai bankai, su Alanu Greenspanu priešakyje. Trumpai tariant, žmonės buvo godūs, valstybė jų ne tik netramdė, bet ir davė pigių pinigų, ir dėl to viskas nuėjo velniop.

Kapitalizmo kritikai suskubo paskelbti jo pabaigą ir galutinį pralaimėjimą. Jeigu kas užmiršo, tai kapitalizmas yra būtent ta socialinė-ekonominė doktrina prieš nepilnas dvi dešimtis metų pripažinta kaip vienintelė ir galutinė nugalėtoja, o štai pabudę kritikai – tai tie, kurie nuleidę galvas prieš tas pačias dvi dešimtis metų prisipažino klydę ir prašė atleidimo. Taigi, jei kas dar nepastebėjo, tai pernai pasaulis apsivertė aukštyn kojomis.

Reguliuoti negalima nereguliuoti arba laisva reguliuojama rinka

Kapitalistų ir socialistų ginčas – tai ginčas dėl kablelių: vieni nori dėti kablelį vienoje žodžio pusėje, kiti – kitoje. Vieni visa gerkle rėkia, kad laisva rinka parodė neįgalumą, todėl ją reikia pradėti reguliuoti, kiti atsišaudo, kad būtent nemokšiškas valstybės kišimasis ir visur besimėtantys pigūs pinigai iš centrinių bankų privedė prie katastrofos.

Laimė, atsakymą į šį klausimą jau senai rado visi, kas norėjo ir jis yra (“tikintieji” liberalai turėtų atsisėsti) – reguliuoti ne tik galima, bet ir reikia. Vis dėlto tai nereiškia, kad socialistai turėtų keltis iš karstų ir švęsti atgimimą. Kapitalizmas nemirė, o dorų ir vieningų darbininkų armija dar neprirėmė prie sienos to bjauraus ir godaus padaro vadinamo žmogumi.

Abi rėkiančios stovyklos yra neteisios todėl, kad aiškina tai, ką nelabai išmano. Kai kalbame apie reguliavimą, kalbame apie žmogaus elgesio kontrolę, tuo tarpu kai kalbame apie rinką, dėmesį kreipiame tik į prekių ir paslaugų mainus. Su rinka susijusį reguliavimą galima skirstyti į dvi grupes. Pirmoji jų, visų liberalų baubas, rinkos reguliavimas. Jei valstybė pradeda aiškinti ką, kokį kiekį ir už kiek pirkti – tai tikrų tikriausiais rinkos reguliavimas.

Antroji reguliavimo pusė apima labai plačią veiklą, sudarančią prielaidas mainams vykti (nesvarbu reguliuojamiems ar ne). Į tai įeina gausybė reguliavimo priemonių, užtikrinančių, kad jūs atėjęs sekmadienį į turgų galėsite jaustis saugomas nuo piktų mušeikų bei žinosite, kad jei jūsų nusipirkta antis paaiškės esanti Černobilyje ūgtelėjęs daugiau nei dera viščiukas, galėsite jį gražinti. Be šių normų sunkiai įsivaizduojama moderni ekonomika, be šių normų nebūtų buvę ir didžiųjų ekonomikos krizių, nes vis dar gyventume natūrinių mainų ekonomikoje.

Didžioji depresija II

Vieni pirmųjų impulsų įstūmusių pasaulinę ekonomiką į Didžiąją depresiją buvo 1929 spalio pabaigoje prasidėjusi akcijų rinkos griūtis bei bankų žlugimai. Po krizės ir reguliuotojai ir finansų rinkų dalyviai padarė išvadas – buvo sugriežtinta bankų priežiūra, finansų rinkos tapo skaidresnės ir atviresnės. Dar prieš keletą metų visi šventai tikėjo, kad nieko panašaus daugiau nebenutiks.

Vis dėlto, nepaisant visų pokyčių, po 80 metų susiduriame su situacija, kurią drąsiai galima vadinti “Didžioji depresija 2″. Maža to, ši situacija prasidėjo lygiai taip pat – kapitalo rinkų griūtimi ir bankų žlugimais. Tokios pačios daromos ir išvados – reikia stiprinti bankų priežiūrą, finansų rinkų kontrolę.

Ar galima kontroliuoti godumą?

Godumas yra esminis kapitalizmo bruožas. Priešingai nei kitos socio-ekonominės idėjos, kapitalizmas nemėgina užgniaužti noro uždirbti, o jį įrėmina ir taip panaudoja bendrai ekonominei gerovei kurti. Vis dėlto rėmai nėra tobuli, todėl kartais visas ekonomikas ištinka didesni arba mažesni sukrėtimai.

Vis dėlto kiekvieno sukrėtimo metu pabundantys socialistai negali pasiūlyti realios perspektyvos. Godžiose visuomenėse iki šiol visi mėginimai sukurti kitokią sistemą baigdavosi smurtiniais politiniais rėžimais, dažnai negalinčiais užtikrinti ne tik piliečių gerovės, bet ir pagrindinių žmogaus teisių. Visuomenėse, kurioms godumas yra svetimas kultūriškai, jo stoka tapo kliūtimi ekonomikos raidai. Afrikos verslininkų nenoras plėsti veiklos, pasiekus pageidaujamą asmeninės gerovės lygį, tapo kliūtimi efektyviam kapitalo panaudojimui ir trukdo bendros gerovės augimą.

Nepaisant savo trūkumų, būtent kapitalistinė sistema užtikriną aukščiausią gerovės lygį. Taigi ištikus problemoms reikia ne dar kartą prisiminti savo neteisingumą įrodžiusias teorijas, o svarstyti, kaip galima patobulinti esamą sistemą.

Dabartinės sistemos tobulinimas turi du kelius. Pirmasis jų – tai kontrolės ir apribojimų tobulinimas. Svarstymai, kaip plėsti egzistuojantį reguliavimą, šiuo metu vyrauja viešojoje erdvėje. Antrasis kelias yra peržiūrėti atsakomybės struktūras, egzistuojančioje ekonominėje sistemoje.

Godumas ir atsakomybė

Dar krizės pradžioje pasirodžiusiame britų komikų John Bird ir John Fortune pokalbyje ištarta frazė “It’s not us who suffer, it’s your pension fund” atskleidė esminę krizės priežastį – deformuotą atsakomybės struktūrą. Kai finansų rinkos dalyviai gali tikėtis didelės asmeninės grąžos neprisiimdami rizikos, jie yra linkę perdaug rizikuoti.

Jeigu grįžtume prie Bird ir Fortune pokalbio, tai jame pateiktas pavyzdys apie bedarbį juodaodį, paskolų brokerį ir investicijų bankininkus tik atskleidžia, kad visi aprašomo proceso dalyviai elgiasi racionaliai ir siekia asmeninės naudos. Racionalaus elgesio galima įžiūrėti ir Jerome Kerviel, praradusio 5 mlrd. eurų bankui Societe General, elgesyje. Juk jei esi jaunas bankininkas ir neturi ko prarasti, tai rizikuoti svetimais pinigais tam, kad po poros metų galėtum išeiti į pensiją, yra geriausia ką gali sugalvoti.

Norint išvengti tokių sisteminių griūčių ateityje (ar bent jau sumažinti jų tikimybę), reikia ne tik sugriežtinti finansų sektoriaus kontrolę, bet ir užkrauti didesnę atsakomybės naštą žmonėms už jų klaidas. Griežtesnė sistema turėtų reikšti ne daugiau ar išsamesnių ataskaitų, o mažesnę motyvaciją prisiimti per didelę riziką.

Ribota atsakomybė

Ribotos atsakomybės arba įsipareigojimų institutas atsirado 19 amžiuje JAV ir Europoje, kad apsaugotų kapitalo savininkus nuo neribotų ieškinių bei kad paskatintų įmonių vadovus priimti reikalingus sprendimus, kurių kitomis sąlygomis jie nebūtų drįsę priimti. Tai paskatino ekonominį augimą ir prisidėjo kuriant gerovę, kuria dabar mėgaujasi Vakarai.

Ribota atsakomybė nėra nei būtina, nei pakankamai sąlyga laisvai rinkai egzistuoti. Šis institutas yra teisinis/reguliacinis fenomenas, o jo paplitimas ir formos skiriasi skirtingose šalyse. Daugelyje Europoje šalių ribotais įsipareigojimais gali pasigirti tik įmonės (Lietuvoje – AB ir UAB), tuo tarpu JAV ir fiziniai asmenys. Bedarbis juodaodis, sėdintis ant namo slenksčio JAV, ir bedarbis lietuvis, sėdintis ant slenksčio kur nors Vilniuje, turi skirtingas teises ir pareigas kreditoriams, todėl ir jų paskolų rizika yra skirtinga. Ribotos atsakomybės bendrovės savininkas ar fizinis asmuo, galintis paskelbti asmeninį bankrotą ir pradėti viską nuo nulio visada bus linkęs labiau rizikuoti, nei neribotos atsakomybės įmonės savininkas ar žmogus, kuris žinos, kad rizikuoja ne tik visu turtu, bet ir ateities pajamomis.

Ekonominė logika teigia, kad investuoti apsimoka tol, kol kiekvieno papildomai investuoto kapitalo vieneto grąža yra didesnė už to kapitalo kaštus. Nors Modigliani-Miller teorema ir teigia, kad esant efektyvioms rinkoms nuosavo kapitalo kaštai ir skolos kaštai (pakoreguoti dėl mokesčių) turėtų būti vienodi, tikrovėje situacija yra šiek tiek kitokia. Istoriškai skolos kaštai daugeliui įmonių buvo ženkliai žemesni. Skirtumo negali paaiškinti netgi faktas, kad bankroto atveju kreditorius stovi pirmiau eilėje nei savininkas, todėl ir tikimybė atgauti lėšas jam didesnė. Todėl daugelis kompanijų naudodavo įsiskolinimą, kaip būdą padidinti nuosavo kapitalo grąžą.  Taigi, kai nuosavo kapitalo  kaštai yra ženkliai didesni už skolinto kapitalo kaštus, įmonės yra linkę smarkai plėstis bei auginti skolą. Skolintu kapitalu buvo linkę pasikliauti visi JAV investiciniai bankai, daugelis “private equity” ir “hedge” fondų. Skolintu kapitalu buvo maitinamos ir Lietuvos nekilnojamojo turto bendrovės.

Tai, kad skolos kaštai (pakoreguoti dėl mokesčių) yra mažesni nei nuosavo kapitalo kaštai reiškia tai, kad daugelis skolintojų buvo ir vis dar yra linkę prisiimti tą pačią riziką, reikalaudami mažiau grąžos, nei investuotojai. Taip yra dėl fenomeno vadinamo Citrinų rinka. Dėl informacijos asimetrijos egzistuojančios tarp pardavėjų ir pirkėjų, pardavėjai dažnai gali parduoti prastesnes prekes už geresnę kainą. Jeigu kalbame apie paskolas, tai investuotojai sugeba gauti banko paskolas rizikingesniems projektams už mažesnės rizikos projektų kainą (palūkanas). Taip jie dėl rinkos neefektyvumo, vertindami riziką, išpučia bendrą jos lygį.

Sprendimai

Ateityje, norint sumažinti tokių ekonominių krizių grėsmę, reikia iš esmės atnaujinti ekonomikos reguliavimą. Tačiau esmė turėtų būti ne ideologijomis grįstas reguliavimo didinimas ar jo mažinimas (dereguliacija), bet tam tikrų motyvacijų naikinimas arba ribojimas.

Tai, kad reikia didinti akcininkų atsakomybę, pavyzdžiui, nustatant minimalius nuosavo kapitalo reikalavimus, finansų įmonėse jau pripažįsta daugelis. Tačiau vykdant šią reformą nereikėtų apsiriboti vien bankais, o šiuos reikalavimus išplėsti ir jau minėtiems “private equity” ir “hedge” fondams. Galbūt nuosavo kapitalo reikalavimus reikėtų nustatyti ir visoms privačioms įmonėms.

Sugriežtinti fizinių asmenų atsakomybę, atsisakant ar sugriežtinant asmeninio bankroto procedūros. Paradoksalu, tačiau Lietuvoje krizės pradžioje buvo iškelta idėja įteisinti asmeninį bankrotą, kaip pagalbą tiems, kurie nebesugeba grąžinti skolų. Nors žiūrint iš asmeninės gerovės pusės ši galimybė ir atrodo patraukli, tačiau jos keliama ilgalaikė sisteminė rizika tikrai viršija socialinę naudą.

Toliau didinti rinkų skaidrumą. Nors skaidrumo reikalavimai nuolat auga, dėl nuolatinio finansų rinko augimo ir sudėtingėjimo, mes labiau tolstam nei artėjam prie tobulo žinojimo. Vis dėlto tai nereiškia, kad nereikia stengtis.